Amazon flex/Airbnb/Uber verslo modelių apžvalga

Pateikiame verslo modelių vertinimą:

I. Kuo šie modeliai skiriasi nuo tradicinių verslo modelių? Kodėl būtent šie skirtumai daro šiuos modelius tokiais išskirtiniais?

1. Tradicinis verslas paprastąja prasme yra traktuojamas kaip ūkinė veikla, kuri apima prekių gamybą ar paslaugų tiekimą ir komerciją (pirkimą – pardavimą). Tai yra konkretaus ūkininkavimo sfera ir ją apimanti raiškos forma. Tradicinio verslo plėtojimas – tai privačios nuosavybės, kuri yra asmenybės, jos sugebėjimų, gerovės kilimo, veržimosi į ekonominę bei politinę, pilietinę laisvę prielaida, gausinimas.

Verslas – tai multidisciplininis procesas, kuris veikia tam tikroje aplinkoje ir yra reikalaujantis nuolatinio, nuoseklaus organizacinio verslo kūrimo ir veiklos iniciavimo proceso. Kiekvienas verslas, kuris bus patikimas, funkcionalus, vartotojui draugiškas ir greitai aptarnaujantis, turės pasisekimą ir potencialą plėstis. Verslas turi tam tikras veiklos stadijas, kurios yra būtinos ir be kurių negali gyvuoti ne vienas verslas. Tradicinį verslą yra gana lengva identifikuoti. Dažniausiai toks verslas turi keletą pastatų su dideliais kompanijos ženklais išorėje kur kasdien žmonės eina dirbti. Verslas samdo pardavimo darbuotojus, vadovus, apskaitininkus, darbininkus, vairuotojus ir pan. ar tai būtų verslas gaminantis “daiktus” ar teikiantis paslaugas. Tradicinio verslo schema remiasi įprastinėmis ir ilgainiui nusistovėjusiomis nuostatomis  (pvz.: reglamentuotas ir konkretus darbo laikas „nuo-iki“, įprastai vedama buhalterija ir pan.).

Elektroninis verslas – tai komercinė ir ūkinė veikla, ir kitaip nei tradicinis verslo modelis, yra grindžiamas telekomunikacinių technologijų taikymu. E-verslo tikslas yrapagerinti ir išplėsti verslą, naudojant internetines technologijas.

Bendriausiu požiūriu verslo procesas aprepia 4 stadijas:

• Naujų įdėjų paieška, ekonominis ir socialinis jų įvertinimas;
• Verslo plano rengimas;
• Verslo plėtotei reikalingų išteklių paieška;
• Įkurtos įmonės valdymas.

Visi nurodyti verslo modeliai („Uber“, „Airbnb“, „Amazon Flex“) negalėtų būti priskiriami prie tradicinio verslo analogų, nes tai visiškai kitokie, naujo ir inovatyvaus verslo pavyzdžiai. „Peer to peer services“ vadinamieji verslai kuria nestandartinę ekonomikos sistemą, vadinamąją „dalinimosi ekonomiką“. Dalijimosi ekonomikos pagrindas yra mobiliosios ir telekomunikacinės technologijos, sukuriančios sparčiai plintančią užsakomųjų paslaugų ir laikino turto naudojimosi sistemą. Tokiu būdu vartotojams yra suteikiamas platesnis ir neribotas pasirinkimas įvairesnėmis kainomis. Novatoriškoms įmonėms šis verslo

modelis yra naujas ir žymiai platesnis būdas plėsti savo veiklą. Pavyzdžiui, – nuordyti verslai veikia – 24 valandas per parą, nes veikla yra vykdoma e- platformose, o  tai reiškia, kad mobilus klientas gali būti aptasrnatas bet kuriup metu   – 365 dienas per metus – ir yra pajėgus naudotis praktiškai viskuo, kas tik yra prieinama interneto ryšiu. Tai yra keli argumentai., kurie nurodo, kad šie skirtumai ir sukuria įmones unnikalias dėl savo paslaugų ir aptarnavimo savitumo  šiuolaikiniam žmogui.

,,Uber“ detalesnis pavyzdys.

Tai įmonė, kuri pirmoji pradėjo naudoti mobiliojo telefono programėlę, norėdama suteikti vartotojams transportavimo paslaugas. Įmonę „Uber“ galima pavadinti e-commerce,  teikiančią mobilaus taksi paslaugas – klientas gali pats išsirinkti pavežėją ir transporto priemonę, kuria gauis transportavimo paslaugas iš taško A į tašką B. Tiek užsakymas, tiek atsiskaitymas, tiek paslaugos duomenų sekimas vyksta internetinio ryšio būdu paslaugos tiekėjo programėlėje.  Kadangi kompanija „Uber“ buvo pirmoji bendrovė, pradėjusi transportavimo paslaugų užsakymą naudojant mobiliąją programėlę telefone, todėl gan greitai atsirado jų konkurentai, naudojantys tokį patį principą, kurį lengvai pritaikė ir kituose internetiniuose versluose (kaip ir „Airbnb“ – apgyvendinimo paslaugos internetu ar „Amazon Flex“ – teikiantis mobilaus kurjerio paslaugas).

Naujasis elektroninio verslo modelis leidžia įmonėms padėti vartotojams rasti būdų, kaip išsinuomoti, o ne įsigyti nuosavą turtą, ir panaudoti turto nuomos paslaugą komercinės vveiklos plėtrai.. Dabar paslaugų įmonės naudojančios didelių duomenų valdomi algoritmai leidžia žmonėms dalintis brangiomis prekėmis, tokiomis kaip automobiliai, kambariai ir kiti buitiniai prietaisai. Nors dalijimasis tarp draugų, šeimos ir bendruomenės yra nieko naujo, tačiau technologinės kompanijos įformino praktiką, kuri parodo, kad dalijimasis plečiasi ir tai gali būti pelningas verslo modelis.

Analizuojant dalijimosi ekonomiką ir jos verslo modelius svarbu apibrėžti visos dalijimosi
veiklos privalumus ir trūkumus, galimus iššūkius. Autorius John Magne Skjelvik (2017,
Environmental impacts and potential of the sharing economy), pateikia dalijimosi ekonomikos
modelių privalumus:
Kaina: dalijimosi ekonomikos paslaugos teikiamos už mažesnę kainą, todėl vartotojai domisi.
Kaštai: dėl teikiamų paslaugų kaštų efektyvumo, vyrauja mažos kainos. Derinama, kad pasiūla
atitiktų paklausą tokiais būdais, kurie geriau padeda panaudoti išteklius. Tai reiškia lėšų
taupymą, nes verslo subjektams patiems nereikia siūlyti paslaugų.
Kokybė: klientams dauguma dalijimosi ekonomikos paslaugų yra geresnės nei alternatyvių.
Paslaugos yra pagrįstos programomis (skaitmeninėmis platformomis), turinčiomis patrauklias
funkcijas, pavyzdžiui, reitingą, pasiūlymų apžvalgą, pritaikymą, paprastą mokėjimo sprendimą
ir t.t.
Kultūra: kai kuriems klientams svarbu yra dalijimosi ekonomikos poveikis kultūrai, aplinkai.
Dalijimosi ekonomika gali sumažinti poveikį aplinkai, mesti iššūkį tradicinėms kompanijoms,
kurios išnaudoja per daug energijos ar teikia nekokybiškas paslaugas, dingsta gamintojų ir
vartotojų atskyrimas, nes sukuriama bendruomenė, paslaugų teikėjų ir pirkėjų.
Sandorio išlaidos: gerinama ne tik paslaugų kokybė, svarbiausia funkcija yra užtikrinti
patogias mokėjimo galimybes bei patogų naudojimąsi programomis, kad būtų sudaryta daugiau
sandorių. Galima tikslingai per programėles kontaktuoti su klientais arba tiekėjais. Tai leidžia
teikti efektyvias paslaugas, siekiant sumažinti kainą ir užtikrinti aukštą kokybę.
Įtaka: Vis dažniau dalijimosi ekonomika meta iššūkį tradicinei ekonomikai, todėl tradicinės
įmonės gali lengviau priimti technologinius ir ekonomiškai efektyvius sprendimus.

II. Kokios galimos grėsmės dėl jų reguliavimo? Kodėl kai kuriose šalyse ar miestuose diskutuojama dėl įvairių priemonių ribojančių tokių verslo modelių veiklą? Ar pagrįsti gali būti apribojimai iš valstybės pusės?

2. Yra suprantama, kad net ir naujos kartos e-verslo modeliai, taikantys „peer to peer“ dalijimosi strategijas verslo plėtroje, taip pat susiduria su reguliavimo grėsmėmis. Verslai ne tik pasižymi nauju prekiniu ženklu, kuris pristato nematytas inovacijas ir naujovišką paslaugos prieigą, tačiau ir pasižymi tam tikromis verslo strategijos silpnybėmis. Savotiškai nesunkiai valdomas elektroninis verslas gali tapti lengvai plagijuojama idėja, galimas ir kopanijos bei jos darbuotojų bendradarbiavimo sunkumas, kai nėra taikomas tiesioginis darbdavio ir darbuotoj santykis, atsakingi darbuotojai gali tapti „nelojalūs“ ir masinti tokius pačius „nelojalius“ verslui klientus. Naujas ir nuspėjamas verslo modelis visuomet gali tapti silpnu ir grėsmingu, nes  kyla daug verslo reguliavimo ir kontroliavimo keblumų. Nuolatos kintančios paslaugų kainos  nuo vietovės, laikmečio, reguliavimo sistemos priežasčių – kelia grėsmę dėl kintančių kainų ir apsunkintos galimybės išlaikyti savo klientą. Dėl to kyla galimos grėsmės – nauji teisiniai šalių reglamentai gali riboti elektroninio verslo teikiant dalijimosi paslaugas ribojimą. Kyla problemos su vietine valdžia  ir konkurentais, kurių veiklos strategijos gali turėti įtakos kompanijos nuosekliai veiklai. Kai kurios šalys prisideda prie ribojančių priemonių steigimo (pvz.: kiekvienoje šalyje yra nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, mokėjimas už viršvalandinį darbą, lengvatos asmenims, auginantiems vaikus ir pan. Pagal šias darbo santykius užtikrinančias garantijas būna nustatois kompanijos „Uber“ vairuotojų atlyginimai ir paslaugų kainos tam tikroje šalyje). Manau, kad valstybių ribojimai yra pagrįsti, nes sukuria konkurencingas sąlygas panačių kompanijų veiklų plėtrai, nepaisant to, kad apsunkina „lengvo verslo“ plėtrą.

Apibendrintai galima išskirti šias grėsmes (John Magne Skjelvik, 2017):
• Neigiamas poveikis toms ekonomikos sritims, kuriose vykdomas verslas.
• Dalijimosi ekonomika gali turėti neigiamos įtakos:
➢ Darbuotojų teisėms.
➢ Vartotojų teisėms.
➢ Apmokestinimui.
➢ Privačiai informacijai/asmeniniams duomenims.
• Daugelis iniciatyvų aiškiai neatitinka dabartinės reguliavimo sistemos.
• Plėtojantis dalijimosi ekonomikos idėjoms ir įmonėms, bendrovės ir įstatymų leidėjai turi
spręsti, kokios taisyklės ir kokiu būdu bus taikomos. Dalijimosi ekonomikos veiklos
iniciatyvos gali pasiūlyti žemos kainos paslaugas. Taip yra dėl to, kad neefektyviai naudojami
ar nepanaudoti ištekliai bus įdarbinti. Tačiau taip pat gali būti sutaupomos lėšos, susijusios su
nepilnu paslaugų apmokestinimu arba visišku neapmokestinimu, gali būti nesilaikoma
taisyklių dėl konkurencijos, teisių ar asmeninės informacijos (2017, Environmental impacts
and potential of the sharing economy)

Kaip šių modelių taikymas koreliuoja su asmens duomenų apsaugos reguliavimu Europos
Sąjungoje?

Pagrindiniai dalijimosi ekonomikos šaltiniai pirmiausia yra susiję su internetu: galimybė
naudotis debesų saugyklomis ir didelio srauto duomenų analizavimu, socialinės žiniasklaidos
priemonėmis ir mobiliaisias įrenginiais. Verta paminėti, kad internetas nesukūrė dalijimosi
ekonomikos, o greičiau padidino veiklą, kurią žmonės jau seniai praktikavo (pvz.: subnuoma,
keleivių pervežimas, siuntinių pristatymas ir kt.). Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis,
dalinimosi ekonomika santykinai lėtai auga. Todėl nėra pakankamai ekonominių duomenų,
skirtų įvertinti šių verslų pažangos reikšmei bei visuomenei keliamai žalai. Sektoriai, kuriais
dalijimosi ekonomika modeliuojama, yra gana skirtingi ir visiškai atskirti (taksi paslaugos –
„Uber“; apgyvendinimo paslaugos „Airbnb“; tarpusavio skolinimas platformos ir t.t.). atitinka
griežtus Lietuvoje galiojančius teisės aktus ir privalo laikytis asmens duomenų apsaugos
tvarkymo reikalavimų visoje ES. Reiktų pabrėžti, kad neretai minėti verslai nusižengia
reikalavimams ir pažeidžia reglamentus, konkrečiai kalbant – tai asmens duomenų apsaugos
pažeidimai.
„Airbnb“ pavyzdys. Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dalis bendradarbiavimo platformų
atsiriboja nuo atsakomybės, paslaugų teikimo taisyklėse nurodo, kad atsako už
užsiregistravusius paslaugų teikėjus ir jų suteiktas paslaugas tiek, kiek to nereikalauja teisės
normos (Terms of Service <https://www.airbnb.com/terms>). Kylanti rizika gali pažeisti ne tik
klientų interesus – reikia atkreipti dėmesį, kad ji kyla ne tik nuomininkams, bet ir nuomotojams.
Tarkime, asmeniui apsistojus viešbutyje, dažniausiai yra privaloma pateikti asmens tapatybę
patvirtinantį dokumentą, gyvenamosios vietos adresą, kitus asmens duomenis. Apie dalijimosi
būstu platformų naudotojus yra žinoma tiek, kiek informacijos jie pateikia užsiregistruodami
platformoje. Daugelyje platformų yra privaloma nurodyti savo vardą, pavardę, elektroninį paštą
ir telefono numerį. Tačiau, ar to pakanka kad būtų apsaugoti asmens duomenys, jei platformose
duomenys yra saugomi ne vienerius metus, o paslaugos tiekėjai neatsako už jų neteisėtą
panaudojimą? Kyla klausimas, ar tai pakankama, kad būtų apsaugoti vartotojų interesai.