Sužinosite
Kaip paukščiai žino, kada skristi į pietus ir kur keliauti? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Migruoti juos skatina šviesos pokyčiai, vidiniai biologiniai signalai, paveldėti įpročiai ir aplinkos sąlygos. Kai kurioms rūšims tai reiškia labai tolimas keliones, o kitoms pakanka trumpesnio persikėlimo į palankesnę vietą.
Kada paukščiai supranta, kad metas migruoti
Žmonės dažnai jaučia, kada metas ilsėtis ar keisti dienos ritmą. Paukščiai taip pat turi savotišką vidinį laikrodį. Vienas svarbiausių signalų jiems yra dienos ilgis. Kai rudenį Šiaurės pusrutulyje dienos trumpėja, daugeliui rūšių tai tampa ženklu pradėti judėti į pietus.
Šis poreikis judėti dažnai vadinamas migraciniu nerimu. Jis susijęs su tuo, kad paukščiai labai jautriai reaguoja į šviesos trukmę. Ilgėjant arba trumpėjant dienoms, jų organizme prasideda įvairūs biocheminiai ir fiziologiniai pokyčiai. Manoma, kad ryšys tarp dienos ilgio ir migracijos susiformavo per ilgą evoliucijos laikotarpį.
Ne visų paukščių elgesys toks pats. Vienos rūšys yra labiau „programuotos“ migruoti pagal šviesos pokyčius. Jos pradeda ruoštis dar tada, kai vietos orai ir maisto kiekis dar nėra blogi. Tokie paukščiai dažniausiai laikosi gana pastovaus grafiko, todėl jų kelionės, atstumai ir sugrįžimo laikas būna gana nuspėjami.
Kitos rūšys migruoja tik tada, kai to tikrai reikia išgyvenimui. Jų sprendimą labiau lemia aplinka. Jei oras tampa per sunkus, o maisto ima trūkti, jos pasuka į šiltesnes vietas. Jei viena žiema palanki, jos gali likti vietoje. Jei kita pasirodo atšiauri, jos išskrenda. Viskas priklauso nuo to, kaip paukštis įvertina sąlygas aplink save.
Kokius atstumus jie įveikia
Migracijos mastas tarp rūšių labai skiriasi. Vieni paukščiai juda tik kelių šimtų metrų aukščio skirtumu, kai leidžiasi į kalnus ar kyla į juos. Kiti kasmet įveikia tūkstančius kilometrų. Kai kurių rūšių kelionė pirmyn ir atgal gali siekti net 10 000 ar 20 000 kilometrų.
Tokius atstumus padeda įveikti ir oro sąlygos. Palankūs vėjai bei kiti atmosferos reiškiniai leidžia skristi efektyviau. Kai kuriais atvejais paukščiai tiesiog seka savo rūšies evoliucinį kelią ir grįžta į vietas, kuriose ji kadaise išplito. Kiti renkasi regionus, kuriuose lengviau išauginti daugiau jauniklių.
Dar viena priežastis susijusi su teritorijų gynimu. Stipresnės rūšys dažniau grįžta į tas pačias vietas ir išlaiko savo plotą. Kitos nusprendžia, kad tokia kelionė neatsiperka, ir renkasi kitą kryptį arba kitokį migracijos būdą.
Yra rūšių, kurių kelionės ypač įspūdingos. Vienos jų migruoja nuo Arkties iki Antarktidos ir atgal. Tai vienas ilgiausių migracijos maršrutų gyvūnų pasaulyje. Kitos rūšys gali keliasdešimt valandų skristi virš vandenyno nesustodamos. Nors šie paukščiai labai maži ir sveria vos keliolika gramų, jie tokius žygius kartoja kasmet.
Kaip paukščiai randa kelią
Žmonėms kartais sunku rasti adresą net tame pačiame mieste. Paukščiai geba orientuotis daug toliau, nors jų kelias gali driekis tūkstančius kilometrų. Mokslininkai vis dar aiškinasi visas detales, tačiau jau žinoma, kad paukščiai naudoja ne vieną, o kelis orientavimosi būdus vienu metu.
Dažniausiai tie patys paukščiai kasmet keliauja į tą pačią bendrą vietovę. Kai kurie net sustoja tose pačiose poilsio vietose. Tam padeda savotiškas vidinis žemėlapis ir kompasas. Jie veikia per skirtingus signalus, todėl paukščiai gali patikslinti kryptį, jei vienas orientyras nepadeda.
Jei paukščiai skrenda naktį, jie orientuojasi pagal žvaigždes ir dangaus ženklus. Dieną jie naudoja saulės padėtį. Šie būdai pažįstami ir žmonėms, kurie nuo seno pagal juos keliaudavo sausuma ar jūra.
Tačiau paukščiai turi ir sudėtingesnių gebėjimų. Kai kurios rūšys pajunta Žemės magnetinį lauką. Jis padeda suprasti, kur jos yra ir kur turi judėti toliau. Manoma, kad tam gali padėti tam tikri pigmentai akyse, leidžiantys tarsi „matyti“ magnetinį lauką.
Yra spėjimų, kad svarbios gali būti ir snapo struktūros. Be to, dieną migruojantys paukščiai mokosi kraštovaizdžio ženklų. Miškai, kalvos, upės ar kiti matomi orientyrai jiems padeda ne kartą sugrįžti tuo pačiu keliu. Taigi paprastas pasakymas, kad paukščiai tiesiog skrenda į pietus žiemai, yra labai supaprastintas.
Ne visoms rūšims reikia migruoti
Kai kuriems paukščiams išskristi nereikia. Jų maisto šaltiniai išlieka prieinami ir šaltuoju sezonu. Vieni ieško vabzdžių giliai medžių žievėje. Kiti randa lervų ar kitų smulkių grobio rūšių. Tai nėra toks lengvas pasirinkimas kaip skristi į šiltesnį kraštą, tačiau dažnai jis saugesnis nei ilga ir pavojinga kelionė.
Todėl paukščių migracija nėra vienas bendras modelis. Vieni rūšys seka šviesos pokyčius. Kitos sprendžia pagal maistą ir orą. Dar kitos orientuojasi pagal žvaigždes, saulę, magnetinį lauką ir pažįstamus kraštovaizdžio ženklus. Būtent dėl to paukščių kelionės yra tokios įvairios ir tokios įspūdingos.