Mažmeninė ir didmeninė prekyba

pagal | 5 gegužės, 2022
didmenine ir mazmenine prekyba

Paprastai prekyba suprantama kaip ūkinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu.

Pagal teritorinį požymį skiriama vidaus ir užsienio prekyba, o pagal vietą prekių paskirstymo procese – mažmeninė ir didmeninė (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012). Yra įvairių mažmeninės prekybos definicijų, tačiau dauguma jų pabrėžia, kad tai veikla, susijusi su prekių ar paslaugų pardavimu. Mažmeninę prekybą galima apibūdinti kaip mainus, kurie yra palankūs tiek pirkėjams tiek ir pardavėjams. Pirkėjai siekia ne tik įsigyti tam tikrą prekę, bet ir pageidauja tam tikrų paslaugų, o pardavėjai siekia kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius ir gauti kuo didesnį pelną (Merkle, 2020).

Mažmeninės prekybos apibrėžimai įvairiuose šaltiniuose pateikiami skirtingai. Tačiau mažmeninės prekybos esmė ir funkcijos paskirstymo kanale išlieka tos pačios. Mažmeninė prekyba apima visus veiksmus, susijusius su prekių ar paslaugų pardavimu asmeniniam vartojimui, o ne perpardavimui. Jei gamintojas ar didmenininkas parduoda prekes ar paslaugas tiesiogiai galutiniam vartotojui, tai jie taip pat užsiima mažmenine prekyba (Meffert, H., Burmann, C., Kirchgeorg, M., Eisenbeiß M., 2019).

Mažmeninės prekybos įmonės – pagrindinė ir arčiausiai prie galutinio vartotojo esanti prekybininkų tarpininkų grandis. Mažmeninės prekybos įmonės, tai daugiausia įmonės, perkančios iš kitų tiekėjų masiškai vartojamas prekes ir parduodančios jas bei teikiančios kitas paslaugas galutiniams vartotojams: atskiriems gyventojams, šeimoms ar namų ūkiams. Mažmeninės prekybos principu vyksta ir elektroninė komercija internete (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Trumpai apibūdinti mažmeninę prekybą galima būtų taip: tai veikla susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu galutiniam vartotojui. Mažmenininkai prekes paprastai perka iš didmenininkų, tačiau jie taip pat gali jas pirkti ir iš gamintojų. Todėl pabrėžti jog tai yra tarpinė grandis tarp didmenininkų, gamintojų ir vartotojų nėra tikslinga (Pajuodis, 2005). Taip pat ir gamintojai bei didmenininkai gali užsiimti mažmenine prekyba, jei parduoda prekes galutiniam vartotojui. Todėl tikslingiausia apibrėžiant mažmeninę prekybą akcentuoti tai, jog prekės yra parduodamos galutiniam vartotojui, jo asmeniniam naudojimui (Heinemann, 2020).

Svarbiausia mažmenininkų funkcija – sukomplektuoti prekių asortimentą, orientuotą į galutinį vartotoją. Paprastai jie formuoja asortimentą pirkdami prekes iš įvairių gamintojų bei didmenininkų. Mažmenininkams priskiriamos ir kitos funkcijos, pavyzdžiui įvairių paslaugų teikimas ar prekių atsargų valdymas, nėra bendros visiems mažmenininkams ir daugeliu atveju priklauso nuo mažmeninės įmonės veiklos specifikos bei įmonės dydžio . Mažmeninės prekybos įmonės įgyvendina savo tikslus vykdydamos šias pagrindines funkcijas (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012):

  • suformuoja prekių asortimentą,
  • teikia informaciją ir produktus vartotojams,
  • žymi prekių kainas,
  • apmoka sąskaitas už prekes ir paslaugas,
  • sudaro sandorius su galutiniu vartotoju.

Mažmenininkai sukomplektuoja prekių asortimentą pirkdami jas iš daugelio tiekėjų. Asortimento gilumas ir platumas priklauso nuo pasirinktos mažmenininko strategijos. Pagrindinės trys ypatybės, išskiriančios mažmeninę prekybą nuo kitų prekybos rūšių yra šios (Pajuodis, 2005):

  • impulsyvaus ar neapgalvoto pirkimo skatinimas,
  • mažas ar vidutiniškas pardavimas,
  • parduotuvių populiarumas.

Informaciją vartotojams mažmenininkai teikia per reklamą, parodas ir pardavimų konsultantus. Jie gali sudaryti įvairius sandorius su vartotojais dėl prekių tiekimo, atsiskaitymo politikos ir kitų paslaugų. Bendraudami su gamintojais ir tiekėjais, mažmenininkai gali jiems teikti informaciją apie prekybos prognozes, pristatymų užlaikymus, vartotojų nusiskundimus ar prekių apyvartą (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Mažmenininkai gali atlikti ir tokias funkcijas kaip transportavimas, sandėliavimas bei prekių reklamavimas. Jei mažmeninė įmonė yra nedidelė tai paprastai atlikti šias funkcijas jai būna ekonomiškai nenaudinga, todėl jie naudojasi prekybos pagalbininkų paslaugomis. Apibendrinant

Rinkoje egzistuoja daug ir įvairių mažmeninės prekybos institucijų, kurios skiriasi savo veiklos forma ir metodais. Politinių, teisinių, ekonominių, technologinių ir kitų sąlygų kitimas lemia naujų prekybos formų įvairovę (Meffert, H., Burmann, C., Kirchgeorg, M., Eisenbeiß M., 2019). Prie mažmeninės prekybos objektų priskiriama: parduotuvės, kioskai, degalinės, prekybiniai automatai ir kt. Svarbiausia mažmeninėje prekyboje prekių pirkimo ir pardavimo vieta yra parduotuvė (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Svarbiausias parduotuvę nuo kitų stacionarių prekybos objektų skiriantis bruožas yra prekybos salė. Tai speciali patalpa, skirta prekių pasiūlai demonstruoti ir pirkėjams aptarnauti. Be parduotuvių, stacionariniams prekybos objektams priskiriami kilnojamosios prekybos objektai,  kioskai, degalinės, prekybiniai automatai, prie pardavimų tipų priskiriami siunčiamosios prekybos objektai, tiesioginis pardavimas ir elektroninė prekyba (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Įvairūs prekybos objektai vadinami universalinėmis parduotuvėmis, hipermarketais ar prekybos centrais nors dažnai neatitinka šiai prekybos objektų kategorijai keliamų reikalavimų. Mažmeninė prekyba gali vykti įvairiomis formomis. Labiausiai paplitę parduotuvių tipai sujungiami į šias pagrindines grupes (Pajuodis, 2005):

  • kasdieninės paklausos prekių parduotuvės,
  • specializuotos prekių parduotuvės,
  • universalinės parduotuvės,
  • pigesnių prekių parduotuvės,
  • supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės.

Kasdieninės paklausos prekių parduotuvės, tai istoriškai anksčiausiai atsiradęs parduotuvės tipas. Šio tipo parduotuvės nedideliame prekybos plote pateikia platų, bet negilų maisto ir masinės paklausos ne maisto prekių asortimentą. Tokios parduotuvės iš esmės liko tik kaimuose ir retai – gyvenamuose miestų pakraščiuose. Prie jų galima priskirti ir degalinių parduotuves (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Specializuotos parduotuvės pasižymi tuo, kad prekių asortimentą sudaro viena (avalynė, drabužiai) ar kelios prekių grupės (statybinės medžiagos, namų apyvokos reikmenys) arba tik dalis tam tikros prekių grupės (moteriška avalynė, vyriški drabužiai). Tokios parduotuvės vadinamos specializuotomis arba siaurai specializuotomis, nes atsižvelgiama į prekių asortimento plotį. Tai šiuo metu labiausiai paplitęs mažmeninės prekybos objektų tipas (Pajuodis, 2005).

Universalinės parduotuvės yra pirmieji dideli prekybos objektai, kuriuose pateikiamas platus ir gilus įvairių prekių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys, maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, gausu reklamos. Šios parduotuvės pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Pigesnių prekių parduotuvių svarbiausias bruožas – palankių kainų principas. Gerai žinomos pirkėjui prekės jose parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Galimybė prekiauti žemesnėmis kainomis suteikia šių parduotuvių steigimas rajonuose, kur nedidelė patalpų nuomos kaina, paprastas interjeras, nebrangi įranga, savitarna, ribotas pirkėjams teikiamų papildomų paslaugų kiekis, asortimento formavimas iš nebrangių, greito apyvartumo, nebemadingų prekių ir pan (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Rinkoje egzistuoja daug ir įvairių mažmeninės prekybos institucijų, kurios skiriasi savo veiklos forma ir metodais. Politinių, teisinių, ekonominių, technologinių ir kitų sąlygų kitimas lemia naujų prekybos formų įvairovę Didmeninės prekybos įmonės parduoda savo prekes mažmeninei prekybai, gamintojams, komplektuotojams, eksporto, importo organizacijoms. Tai yra negalutiniams ir stambiems vartotojams : biudžetinės įstaigoms, paslaugų įmonėms ir panašiai (Meffert, H., Burmann, C., Kirchgeorg, M., Eisenbeiß M., 2019).

Didmeninė prekyba, arba prekyba urmu – tai prekių pardavimas pirkėjams, kurie prekes parduoda mažesniais kiekiais, t.y. prekės parduodamos prekybininkams arba gamybiniams vartotojams. Įmonės, besiverčiančios didmenine prekyba (urmininkai), dideliais kiekiais perka prekes iš gamintojo ir parduoda kitoms įmonėms ar asmenims, kurie tikisi jas perparduoti brangiau galutiniam vartotojui. Didmenine prekyba besiverčiančios įmonės uždirba iš perkamų ir parduodamų prekių kainų skirtumo (maržos). Urmininkai dažniausiai nurodo mažiausią parduodamą prekių kiekį, tokiu atveju iš jų gali pirkti ir galutinis vartotojas (Heinemann, 2020).

Didmeniniai prekybai priklauso visos prekybos įmonės, kurios parduoda prekes ne galutiniam vartotojui. Jų klientai gali būti kiti prekybininkai, gamybinės įmonės bei įvairios organizacijos. Šioje grandyje prekės parduodamos ir perkamos urmu, gana didelėmis partijomis. Didžiausiomis partijomis prekes parduoda gaminančios įmonės, toliau kiekvienas didmenininkas skaido jas į smulkesnes, kol šios pasidaro tinkamos mažmenininkams ar kitiems klientams (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Didmeninė prekyba reikalinga nes smulkus gamintojas nepajėgus taikyti tiesioginį marketingą, t.y. tiesioginį pateikimą. Taip pat dauguma gamintojų lėšas skiria gamybai plėtoti, o ne didmeninei prekybai organizuoti. Didmenininkų veikla efektyvesnė dėl didesnio prekybinių operacijų masto, platesnių kontaktų su mažmenininkais, specialių žinių ir sugebėjimų, o dauguma mažmenininkų linkę pirkti prekių asortimentą iš vieno didmenininko (Merkle, 2020).

Brokeriai ir agentai neturi prekės savininko teisių ir atlieka gana ribotas funkcijas. Pagrindinė jų funkcija – padėti pirkti ir parduoti, o už paslaugas gauna komisinį atlyginimą. Komisiniai priklauso nuo savininko ir brokerio tarpusavio susitarimo (Pajuodis, 2005), Dažniausiai brokeriai dirba su tam tikru prekių asortimentu arba tam tikrai klientų grupei. Brokeris turi suvesti pirkėją ir pardavėją, padėti jiems susitarti. Brokeriui moka tas, kuris jį samdo. Jis neturi prekių atsargų, nefinansuoja sandorių, neprisiima jokios rizikos. Brokeriai dažniausiai užsiima maisto prekių, nekilnojamojo turto, draudimo, vertybinių popierių operacijomis. Agentai atstovauja pirkėjui ar pardavėjui ilgesnį laiką (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).

Gamintojų agentas gali atstovauti keliems gamintojams. Jis su kiekvienu gamintoju sudaro sutartis dėl kainų politikos, veiklos tam tikroje teritorijoje, užsakymų procedūros, prekių pristatymo paslaugų, prekių garantijų bei komisinių atlygių, taip pat turi plačius kontaktus su varotojais. Šio tipo agentai – tai nedidelės komercinės įmonės. Šiuos agentus samdo smulkūs gamintojai, neturintys pakankamai lėšų išlaikyti savo komivojažierių, arba stambūs gamintojai, norintys įsiskverbti į naujas rinkas (Pajuodis, 2005).

supermarketų, išsinuomoja dalį prekybos salės ar tik tam tikras lentynas, ir jose patys formuoja prekių asortimentą, užpildo jas prekėmis. Toks prekybos būdas naudingas mažmenininkui dėl gaunamų pajamų už lentynų nuomą ir tam tikrą atlygį nuo parduodamų prekių sumos, o pardavimo riziką perima didmenininkas (Heinemann, 2020).

Didmeninės prekybos įmonės įgyvendina savo tikslus vykdydamos šias pagrindines funkcijas (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012):

  • prekių pardavimas ir pardavimų rėmimas,
  • prekių pirkimas ir asortimento formavimas,
  • stambių prekių partijų skaidymas į mažesnes,
  • prekių sandėliavimas,
  • prekių pervežimas,
  • finansavimas,
  • rizikos prisiėmimas,
  • informacijos apie rinką teikimas,
  • valdymo ir konsultacijos paslaugų teikimas.
  • Pagal įvairius požymius didmenine veikla užsiimančios įmonės (ojektai) skirstomi į tam tikras grupes. Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos bandoma didmeninės prekybos objektus skirstyti į tipus, yra: prekių asortimentas, pirkėjų aptarnavimo pobūdis, prekių tiekimo principas, veiklos rajonas, pirkėjų sudėtis ir kt. Didmeninės prekybos įmonės (objektai) pagal prekių asortimentą skirstomi į vartojimo prekių ir gamybinių prekių ir superkamosios didmeninės prekybos įmones (Merkle, 2020).
  • Vartojimo prekėmis prekiaujančių įmonių tikslas – prekėmis aprūpinti mažmeninės prekybos įmones. Atsižvelgiant į jose parduodamų prekių asortimentą išsiskiria didmeninės prekybos įmonės, prekiaujančios plačiu, specializuotu ir siaurai specializuotu asortimentu. Vartojimo prekių didmeninėje prekyboje skiriamos įmonės pagal pirkėjų aptarnavimo pobūdį, jiems teikiamų paslaugų apimtį (Heinemann, 2020).
  • Gamybinėmis prekėmis prekiaujančios didmeninės prekybos įmonės parduoda gamybos ir statybos įmonėms, amatininkams ir kitiems verslininkams, ūkininkams bei įvairiems ūkio subjektams gamybai ir kitai veiklai reikalingas priemones: mašinas, jų atsargines dalis, pusgaminius, žaliavas, gamybai reikalingas pagrindines ir pagalbines medžiagas ir pan. Joms būdinga tam tikra specializacija, skirtingas teikiamų paslaugų kiekis (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).
  • Prie didmeninės prekybos įmonių, prekiaujančių gamybinėmis prekėmis, reikėtų priskirti ir vadinamąją superkamąją prekybą, kurios svarbiausias uždavinys – iš daugelio prekių gamintojų supirkti prekes, kurios paprastai naudojamos kaip žaliava kitų prekių gamybai, ir jas surūšiavus bei sukomplektavus į atitinkamo kiekio ir kokybės partijas parduoti perdirbamosios pramonės įmonėms. Dažniausiai tokio tipo įmonės užsiima žemės ūkio produktų ir įvairių antrinių žaliavų (pvz. makulatūros) supirkimu (Heinemann, 2020).
  • Aukcionas (varžytinės) – tai pardavimas, kai prekę įsigyja pirkėjas, už ją pasiūlęs didžiausią kainą. Parduodant prekę aukcione turi būti sudarytos sąlygos ją apžiūrėti, kad būtų galima įsitikinti, kokia jos kokybė. Aukcionas dažniausiai naudojamas didmeninėje prekyboje (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).
  • Mugė – tai periodiškai tam tikroje vietoje vykstantis prekybos renginys, kuriame pateikiamas platus vienos ar kelių pramonės šakų prekių asortimentas. Paprastai mugėse prekiaujama didmenomis pagal pavyzdžius. Jose pirkėjai ir pardavėjai turi galimybių palyginti prekių kokybę ir kainas, gauti reikalingos informacijos, užmegsti dalykinius kontaktus, sudaryti prekybinius sandorius (Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012).
  • Labai artimas mugėms renginys yra parodos. Jų tikslas – supažindinti visuomenę ir specialistus su įvairių pramonės šakų, kitų veiklos sričių laimėjimais. Iš esmės skirtumas tarp parodos ir mugės yra tas, kad pirmosios labiau stengiasi supažindinti, informuoti, o antrosios – parduoti (Heinemann, 2020).

Išvados

Funkcine prasme mažmeninė prekyba – tai prekių pardavimas galutiniams vartotojams jų asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Institucine prasme mažmeninė prekyba – tai įmonės, kurios išimtinai ar daugiausia užsiima prekių pardavimu galutiniams vartotojams. Jos kartu gali vykdyti ir kitokią ūkinę veiklą, tačiau mažmeninei prekybai tenka svarbiausias vaidmuo. Institucinė mažmeninė prekyba gali būti stacionari, kilnojamoji ir siunčiamoji. Prie mažmeninės prekybos objektų pirmiausia priskiriamos labiausiai paplitusios ir svarbiausios mažmeninėje prekyboje prekių pardavimo / pirkimo vietos – parduotuvės. Mažmeninės prekybos atveju produktus tiekia platintojas, o jie vartotojams parduodami tiesiogiai. Mažmenininkų pavyzdžiai: kasdieninės paklausos prekių parduotuvės, specializuotos prekių parduotuvės, universalinės parduotuvės, pigesnių prekių parduotuvės, supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės.

Didmeninė prekyba – tai prekių pardavimas pirkėjams, kurie prekes parduoda mažesniais kiekiais, t.y. prekės parduodamos prekybininkams arba gamybiniams vartotojams. Didmeniniai prekybai priklauso visos prekybos įmonės, kurios parduoda prekes ne galutiniam vartotojui. Jų klientai gali būti kiti prekybininkai, gamybinės įmonės bei įvairios organizacijos. Šioje grandyje prekės parduodamos ir perkamos urmu, gana didelėmis partijomis. Didžiausiomis partijomis prekes parduoda gaminančios įmonės, toliau kiekvienas didmenininkas skaido jas į smulkesnes, kol šios pasidaro tinkamos mažmenininkams ar kitiems klientams. Klasikinė didmeninės prekybos įmonė parduotas prekes pristato pirkėjui bei teikia daug kitų paslaugų, tokių kaip: asortimento formavimas, reklamos organizavimas, darbuotojų apmokymai, kreditų teikimas ir kt.

. Merkle, W. 2020. Erfolgreich im stationären Einzelhandel. Wiesbaden. Springer Gabler

  1. Heinemann, G. 2020. Der neue Online-Handel. Wiesbaden. Springer Gabler
  2. Pranulis,V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R., 2012. Marketingas. Vilnius : Garnelis.
  3. Pajuodis, A., 2005. Prekybos marketingas. Vilnius : Eugrimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.