Sužinosite
Pasiutligė yra viena pavojingiausių virusinių ligų. Ji pažeidžia nervų sistemą ir be gydymo beveik visada baigiasi mirtimi. Liga gali prasidėti tyliai, bet vėliau tampa itin sunki. Žmogui ima sunku kvėpuoti, ryti ir net nuryti seiles. Kūnas silpsta, pakyla temperatūra, o mintys darosi vis labiau chaotiškos.
Kas yra pasiutligė
Pasiutligė yra virusinė liga, kuri paveikia smegenis ir nugaros smegenis. Ji paplitusi beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Liga užkrečia ir gyvūnus, ir žmones. Dažniausiai ji perduodama per užsikrėtusio gyvūno seiles, kai šis įkanda arba kai seilės patenka į atvirą žaizdą.
Ši liga žinoma labai seniai. Jos atvejai aprašomi dar seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose. Prieš daugiau nei keturis tūkstančius metų apie pasiutusius šunis rašė senovės Mesopotamijos gyventojai. Vėliau apie ligos plitimą kalbėjo ir graikų mąstytojai. Viduramžiais bei ankstyvaisiais naujaisiais laikais žmonės net keliaudavo į šventomis laikytas vietas, tikėdamiesi apsaugos nuo šios ligos.
Veiksmingas gydymo būdas atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje. Tuomet buvo sukurta vakcina, kuri padėjo išgelbėti įkąsto berniuko gyvybę. Tai tapo lūžio tašku, nes pasiutligė iš mirtinos, bet visiškai beviltiškos ligos virto ligą, kurią galima valdyti, jei pagalba suteikiama laiku. Vis dėlto vakcina veiksminga tik kaip prevencija arba iškart po užsikrėtimo.
Kaip virusas veikia organizmą
Pasiutligės virusas pirmiausia puola centrinę nervų sistemą. Patekęs į organizmą, jis juda per periferinius nervus link nugaros smegenų. Iš ten virusas gana greitai pasiekia smegenis. Jose jis dauginasi nervinėse ląstelėse ir jas ardo.
Vėliau virusas keliauja toliau į seilių liaukas. Dėl to seilių padaugėja, jos ima putoti, o tai labai svarbu viruso plitimui į kitą šeimininką. Pasiekęs seilių liaukas, jis išplinta po likusį kūną. Taip liga vis labiau silpnina organizmą.
Pasiutligė gali pasireikšti dviem pagrindinėmis formomis. Dažniausia yra audringoji forma. Jai būdingas neramumas, agresyvumas, sutrikusi orientacija ir haliucinacijos. Būtent tokią pasiutligę dauguma žmonių įsivaizduoja pirmiausia.
Kita forma yra paralyžinė. Ji atrodo ramesnė, tačiau ne mažiau pavojinga. Sergantis žmogus ar gyvūnas iš pradžių gali būti vangus ir pavargęs. Vėliau vystosi paralyžius, po kurio seka koma ir mirtis.
Abiejų formų simptomai dažnai pasireiškia vienu metu arba vienas po kito. Jei audringoji forma nenužudo iš karto, liga gali pereiti į paralyžinę stadiją. Tada kvėpavimas vis silpnėja, kol galiausiai sustoja.
Kaip liga plinta
Nors pasiutligė labai agresyvi, ji nėra lengvai perduodama visiems gyvūnams. Liga aptinkama tik žinduoliams. Vis dėlto ir tarp jų virusas renkasi ne visus vienodai. Pelėms, žiurkėnams, triušiams ar voverėms ji pasitaiko gerokai rečiau.
Maži žinduoliai dažnai tiesiog neišgyvena tokio užpuolimo, kuris galėtų sukelti pasiutligę. Tačiau kai kurie smulkesni gyvūnai vis tiek laikomi svarbiais ligos platintojais. Prie jų priskiriami švilpikai, šikšnosparniai ir kiaunės.
Viruso poveikis gali priklausyti ir nuo gyvūno dydžio. Daugeliui gyvūnų liga trunka kelis mėnesius. Žmonėms ji kartais gali tūnoti labai ilgai, net mėnesius ar metus, kol išryškėja pirmieji požymiai.
Pasiutligė dažniausiai plinta per seiles ir smegenų audinį. Kraujas, šlapimas ar išmatos paprastai pavojaus nekelia. Dėl to užsikrėsti galima ne bet kokio kontakto metu, o daugiausia per įkandimą ar sąlytį su užteršta žaizda.
Yra ir labai reti plitimo būdai. Vienas iš jų yra oro lašelinis kelias, tačiau jis beveik nepasitaiko. Žinomas vos vienas atvejis už laboratorijos ribų. Jis siejamas su urvu, kuriame buvo daugybė užsikrėtusių šikšnosparnių.
Labai retai liga perduodama ir tarp žmonių. Tai paprastai nutinka per persodintus audinius, kai donoras pats nebuvo laiku atpažintas kaip užsikrėtęs. Tokie atvejai aprašyti, pavyzdžiui, po ragenos transplantacijų.
Dar kalbama ir apie kitus, teorinius perdavimo būdus. Galimas pavojus siejamas su artimu fiziniu kontaktu, įskaitant bučiavimąsi ar lytinius santykius. Dėl to po glaudaus kontakto su sergančiu žmogumi ar gyvūnu gali būti rekomenduojamas gydymas, net jei rizika atrodo menka.
Požymiai gyvūnams
Pasiutligė dažniausiai plinta tarp gyvūnų. Todėl labai svarbu atpažinti įtartiną elgesį. Ne kiekvienas keistai besielgiantis gyvūnas yra pasiutęs, bet rizikos nuvertinti nereikėtų. Dauguma žmonių užsikrečia būtent nuo gyvūnų.
Į galimus simptomus reikėtų žiūrėti rimtai, jei gyvūnas:
- yra visiškai arba iš dalies paralyžiuotas
- praranda apetitą
- elgiasi neįprastai, puola į orą ar sukasi ratu
- dieną klaidžioja naktiniai gyvūnai, o naktį aktyvėja dieniniai
- gausiai seilėjasi
- nebijo žmonių, nors paprastai turėtų bijoti
- graužia ar ėda nevalgomas medžiagas, pavyzdžiui, žemes ar medį
- staiga keičia nuotaiką ar elgesį
- atrodo neramus arba agresyvus
- yra akivaizdžiai sutrikęs
- pradeda kitaip loti, cypti ar skleisti kitokį balsą
Pasiutligės nešiotojai skiriasi pagal regioną. Vienose vietovėse dažniau nustatomi meškėnai, kitur daugiau problemų kelia šikšnosparniai. Taip pat pavojų gali kelti skunksai, lapės ir kiti laukiniai gyvūnai. Jei gyvūnas elgiasi neįprastai, geriau prie jo nesiartinti.
Vis dėlto vien iš elgesio ne visada lengva suprasti, ar gyvūnas tikrai serga. Šuo kartais gali suktis ratu ar gaudyti orą visai dėl kitų priežasčių. Todėl įtartinais atvejais svarbiausia išlikti atsargiems.
Kaip tikrinamas gyvūnas
Pasiutligė pažeidžia nervinį audinį, todėl jos aptikti kraujyje beveik neįmanoma. Tai labai apsunkina tyrimus. Seilės taip pat nėra toks tikslus mėginys kaip smegenų audinys. Dėl to patikimam įvertinimui dažniausiai reikia gyvūno galvos po nugaišinimo.
Jei įtariama, kad laukinis gyvūnas galėjo būti užsikrėtęs, jis paprastai sugaunamas ir siunčiamas tyrimui. Po to mėginys laikomas šaltyje ir tiriamas laboratorijoje. Tokiu būdu nustatoma, ar gyvūnas tikrai sirgo.
Nevakcinuoti naminiai gyvūnai, kurie turėjo kontaktą su galimai pasiutusiu gyvūnu, paprastai izoliuojami arba, kai kuriais atvejais, užmigdami. Jei per stebėjimo laikotarpį jie nesuserga, laikoma, kad pavojus praėjo.
Kai kuriose vietovėse laukiniai gyvūnai papildomai skiepijami per masalą su vakcina. Tokie masalai skirti ypač meškėnams, bet paprastai yra saugūs ir kitiems žinduoliams, įskaitant žmones bei šunis.
Kuo skiriasi rizika nuo šikšnosparnių ir šunų
Anksčiau daug kas bijojo būtent pasiutusių šunų. Dėl filmų ir pasakojimų iki šiol daugelis pirmiausia įsivaizduoja agresyvų, putojantį šunį. Tačiau daugelyje išsivysčiusių šalių šunų sukeliami atvejai tapo reti, nes naminiai augintiniai reguliariai skiepijami.
Šiandien didesnį pavojų kai kuriose vietovėse kelia šikšnosparniai. Jie gali įskristi į namus ar butus, ypač į aukštesnius aukštus. Be to, jų įkandimai ar įdrėskimai ne visada iš karto pastebimi. Žmogus gali net nepajusti, kad buvo kontaktas.
Jei žmogus susiduria su šikšnosparniu, verta kreiptis į medikus. Net jei nėra akivaizdžių žaizdų, virusas vis tiek galėjo patekti į organizmą. Dėl to po tokio kontakto nereikėtų delsti.
Vis dėlto verta prisiminti, kad šikšnosparniai kelia didžiausią grėsmę daugiausia ten, kur pasiskiepiję gyvūnai ir žmonės. Kitose pasaulio dalyse pagrindinė problema vis dar išlieka šunys. Taigi rizika priklauso nuo vietos ir nuo skiepijimo masto.
Pasiutligė žmonėms
Kasmet pasaulyje pasiutlige užsikrečia dešimtys tūkstančių žmonių. Tai labai didelis skaičius, ypač turint omenyje, kad vienas žmogus nuo šios ligos miršta maždaug kas dešimt minučių. Tačiau šie atvejai pasiskirstę labai netolygiai.
Išsivysčiusiose šalyse sergančių žmonių daug mažiau. Kai kuriose valstybėse per metus užfiksuojami tik keli atvejai. Tuo tarpu besivystančiose šalyse mirčių skaičius išlieka gerokai didesnis, nes vakcinacijos programos ten dažnai ribotos arba visai nevykdomos.
Didžiausią riziką patiria žmonės, kurie gyvena skurdžiose kaimo vietovėse. Ten gydymas dažnai per brangus arba tiesiog sunkiai pasiekiamas. Net kai vakcina teoriškai yra prieinama, kelionės į gydymo įstaigą gali būti ilgos ir brangios.
Be to, pats skiepijimo kursas nėra vienkartinis. Reikia kelių apsilankymų, todėl žmonės kartais praranda darbo dienas ir pajamų šaltinį. Dėl to prevencija vis dar sunkiai pasiekia tuos, kuriems jos reikia labiausiai.
Pasiutligės simptomai žmogui
Žmogui ši liga gali pasireikšti kiek kitaip nei gyvūnui. Vis dėlto simptomai taip pat būna labai sunkūs. Jei virusas pasiekia centrinę nervų sistemą ir gydymas nepradėtas laiku, mirties rizika yra beveik absoliuti.
Pasiutligės požymiai žmonėms gali būti:
- pilvo skausmas
- nerimas
- nerimastingumas
- padidėjęs agresyvumas
- karščiavimas
- gerklės skausmas ir kosulys
- baimė vandeniui
- gausus seilėtekis
- haliucinacijos
- deliriumas
- netaisyklingas pulsas
- skausmingi raumenų spazmai
- dalinis arba visiškas paralyžius
- koma
Kaip ir gyvūnams, šie požymiai dar nereiškia, kad žmogus tikrai serga pasiutlige. Karščiavimą ar kosulį gali sukelti daugybė kitų ligų. Tačiau po įkandimo ar kontakto su įtartinu gyvūnu į tokius simptomus reikia žiūrėti labai rimtai.
Jei įvyko įkandimas, žaizdą reikia nedelsiant gerai nuplauti vandeniu ir muilu. Tada būtina kreiptis į vietines gyvūnų kontrolės ar sveikatos priežiūros tarnybas. Jeigu žmogus yra kitame regione ar šalyje, geriausia kuo greičiau vykti į gydymo įstaigą.
Vienas pavojingiausių požymių yra baimė vandeniui. Ji atsiranda dėl skausmingų gerklės raumenų spazmų. Žmogus bijo gerti, nes kiekvienas bandymas nuryti sukelia labai stiprų skausmą. Štai kodėl liga taip glaudžiai siejama su vandens baime.
Kaip apsisaugoti ir kada gydytis
Pagrindinė apsauga nuo pasiutligės yra budrumas. Reikia stebėti gyvūnų elgesį ir nesiliesti prie įtartinų laukinių gyvūnų. Dažniausiai žmonės visą gyvenimą nė karto nesusiduria su pasiutlige, todėl atsargumas tikrai padeda išvengti pavojaus.
Jei įtariamas kontaktas įvyko, vakcina išlieka svarbiausia gynybos priemonė. Ji gali būti skiriama ir prieš galimą užsikrėtimą, ir iškart po jo. Laiku suleista vakcina sustabdo ligos vystymąsi dar prieš virusui pasiekiant nervų sistemą.
Ankstesnės vakcinos buvo gerokai sudėtingesnės ir skausmingesnės. Dabar skiepijimo schema paprastesnė, o šalutinių poveikių paprastai būna mažiau. Vis dėlto po ekspozicijos vis tiek geriau skubėti, nes laikas čia yra lemiamas.
Skiepytis gali ne tik žmonės, bet ir augintiniai. Kai kuriems didesnės rizikos žmonėms, pavyzdžiui, veterinarams, urvų tyrinėtojams ar dažnai keliaujantiems į rizikos zonas, vakcina skiriama iš anksto. Tai padeda sumažinti tikimybę susidurti su labai pavojinga infekcija.