Sužinosite
Radinukai gali atrodyti visai paprasti, tačiau jų dauginimasis slepia ne vieną staigmeną. Šie mikroskopiniai gyvūnai prisitaiko prie labai skirtingų sąlygų, o kai kurios jų rūšys net gali keisti dauginimosi būdą. Vienos renkasi lytinį kelią, kitos sugeba daugintis ir be poravimosi.
Kaip dauginasi radinukai
Radinukų dauginimosi būdai priklauso nuo rūšies ir aplinkos. Kai kurioms pakanka tinkamų sąlygų, kad jos pereitų nuo lytinio dauginimosi prie nelytinio. Toks lankstumas jiems labai padeda gyvenant ekstremaliose vietose.
Daug rūšių dauginasi lytiniu būdu. Patinas išskiria spermą į patelės kūno ertmę, kur vyksta apvaisinimas. Vėliau patelė padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita nauji radinukai.
Yra ir hermafroditinių rūšių. Jos turi tiek vyriškus, tiek moteriškus lytinius organus, todėl gali apsivaisinti pačios. Toks gebėjimas ypač naudingas ten, kur poros rasti beveik neįmanoma, pavyzdžiui, giliavandenėje aplinkoje ar smėlio kopose.
Nelytinis dauginimasis taip pat pasitaiko. Vienintelis patvirtintas būdas yra partenogenezė. Tuomet patelės išsivysto palikuonis iš neapvaisintų kiaušinėlių. Kitaip tariant, jos susilaukia savo genetinių kopijų.
Neįprastas poravimosi procesas
Vienos biseksualios radinukų rūšies stebėjimai atskleidė, kad jų poravimasis gali būti labai keistas. Patelė ir patinas susieina netrukus po to, kai patelė nusineria seną dangalą. Toks virsmas vyksta kelis kartus per metus.
Stebėjimams buvo sudarytos kelios dešimtys porų. Patinus ir pateles atskirti nėra lengva, todėl tai pats savaime sudėtingas darbas. Vis dėlto filmavimas padėjo pamatyti, kas vyksta iš tikrųjų.
Nustatyta, kad po nėrimosi patelė padeda kiaušinėlius į seną išorinį sluoksnį. Jei netrukus nepasirodo patinas, kiaušinėliai gali būti tiesiog sugeriami atgal į jos kūną. Tačiau jei patinas yra netoliese, procesas pasisuka kitu keliu.
Patinas priglunda prie patelės galvos ir abu ilgai stimuliuoja vienas kitą. Šis procesas gali trukti apie valandą. Per tą laiką patinas gali kelis kartus išskirti spermą į erdvę tarp seno ir naujo patelės dangalo. Taip kiaušinėliai apvaisinami.
Toks elgesys kelia dar daugiau klausimų. Kaip patinas tiksliai nukreipia spermą į reikiamą vietą? Ir kaip toks mažas padaras ištveria tokį ilgą poravimosi laiką? Atsakymų vis dar ieškoma.
Kas apskritai yra radinukai
Radinukai dar vadinami vandens lokiais arba samanų paršeliais. Tai mikroskopiniai organizmai, gyvenantys vandenyje ir garsėjantys neįtikėtinu atsparumu. Jų ilgis dažniausiai siekia nuo 0,3 iki 0,5 milimetro.
Šių gyvūnų galima rasti beveik visuose žemynuose. Jie prisitaikę prie labai įvairių vietų, nuo vandenynų dugno iki aukštų kalnų. Kai kurios rūšys aptinkamos net karštosiose versmėse ar Antarktidos lede.
Radinukus itin sunku sunaikinti. Jie gali išgyventi išdžiūvimą, badą, šaltį, karštį, spinduliuotę, nuodus ir didžiulį slėgį. Jie netgi ištveria kosmoso vakuumą.
Kuo ypatinga jų sandara
Radinuko kūnas yra apkūnus ir suskirstytas į segmentus. Jis turi aštuonias kojas, kurių galuose būna mažyčiai nageliai arba siurbtukai. Būtent todėl jie atrodo taip savitai.
Jų virškinimo sistema labai paprasta. Ji apima vamzdelio formos burną, ryklę ir žarnyną. Kraujotakos bei kvėpavimo sistemos jie neturi, todėl dujų apykaita vyksta difuzijos būdu. Nervų sistemą sudaro smegenys ir pilvinė nervų grandinė. Išskyrimui padeda specialios ląstelės, vadinamos Malpigijaus vamzdeliais.
Šie gyvūnai turi ir ypatingų struktūrų, leidžiančių maitintis augalų ląstelėmis, dumbliais bei smulkiais bestuburiais. Jų atsparumas iš dalies susijęs su kriptobioze. Tai būsena, kai organizmas beveik sustabdo gyvybinius procesus ir taip išgyvena nepalankias sąlygas.
Gyvenimas kriptobiozėje
Kriptobiozės metu radinukai susitraukia, įtraukia galūnes ir netenka beveik viso vandens. Tada jie virsta tvirta, išdžiūvusia forma, kuri vadinama tunu. Išoriškai ji atrodo beveik negyva.
Tokioje būsenoje jie gali išlikti ilgus metus, o kartais net dešimtmečius. Jų medžiagų apykaita nusileidžia iki beveik nepastebimo lygio. Jie ištveria didelius temperatūros svyravimus, stiprią spinduliuotę, vakuumą ir deguonies trūkumą.
Moksliniai tyrimai rodo, kad radinukai gamina ypatingus baltymus. Kai jie išdžiūsta, šie baltymai suformuoja tarsi stiklinę apsauginę medžiagą. Ji saugo ląsteles nuo pažeidimų. Kai gyvūnas vėl sudrėksta, ši medžiaga suyra, ir radinukas grįžta į aktyvią būseną.
Jų gebėjimas išgyventi kosmose taip pat buvo tiriamas. Radinukai net buvo siunčiami į orbitą, kad būtų stebima, kaip jie reaguoja į mikrogravitaciją. Tai dar kartą parodė, kokie nepaprastai atsparūs jie yra.
Keturios svarbios radinukų grupės
Šių mikroskopinių gyvūnų įvairovė yra įspūdinga. Aprašyta daugiau kaip 1300 rūšių. Jos priskiriamos radinukų tipui, kuris skirstomas į kelias klases, eiles ir šeimas.
1. Eutardigrada
Šiai klasei priklauso kelios gerai žinomos grupės. Viena jų apima rūšis, dažnai naudojamas tyrimuose dėl nepaprasto atsparumo. Kita rūšis dažnai aptinkama samanoje ir kerpėse, kur gyvena savo mažame, bet labai sudėtingame pasaulyje.
2. Heterotardigrada
Šioje grupėje randama rūšių, gyvenančių tiek gėlame vandenyje, tiek sausumoje. Kitos rūšys labiau mėgsta jūrines sąlygas ir renkasi sūrų vandenį. Jų prisitaikymas prie skirtingų buveinių yra itin platus.
3. Arthrotardigrada
Šiai eilei priklausančios rūšys dažniausiai gyvena jūroje. Viena iš jų išsiskiria savitomis, į nagus panašiomis struktūromis. Dėl to ji atrodo labai neįprastai net tarp kitų radinukų.
4. Mesotardigrada
Ši klasė išskirtinė tuo, kad joje žinoma tik viena rūšis. Ji buvo aptikta karštame šaltinyje Japonijoje. Dėl labai riboto tyrimų kiekio ši rūšis laikoma itin paslaptinga ir retai nagrinėjama.
Radinukai yra vieni keisčiausių ir atspariausių Žemės gyvūnų. Jų dauginimasis, sandara ir gebėjimas išgyventi beveik neįmanomas sąlygas vis dar stebina mokslininkus. Kuo daugiau apie juos sužinoma, tuo labiau aiškėja, kad šie maži padarai turi daug daugiau paslapčių, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.