Sužinosite
Daugelis žmonių vorų bijo kur kas stipriau, nei patys pripažįsta. Vis dėlto kai kurios istorijos apie juos skamba taip neįprastai, kad sulaukia dėmesio net iš tų, kurie paprastai vorams abejingi. Viena tokių temų yra vadinamieji skraidantys vorai. Tiesa, pats pavadinimas gali klaidinti.
Vorai neskraido, bet ore vis tiek gali judėti
Voras tikrąja prasme neskraido. Jis neturi sparnų, galinčių kelti kūną ir suteikti jam stūmą. Vis dėlto tai nereiškia, kad vorai negali atsidurti ore. Kai kurios rūšys pasitelkia labai savitą judėjimo būdą, kuris primena sklandymą arba nešimąsi vėjo srove.
Skraidymas, kurį matome pas paukščius ar šikšnosparnius, paremtas aktyviu judėjimu. Sparnai sukuria tiek keliamąją jėgą, tiek stūmą. Vorai tokio mechanizmo neturi, nes jie priklauso ne vabzdžiams, o voragyviams. Tai ta pati gyvūnų grupė, kuriai priskiriami ir skorpionai, erkės bei erkutės. Kai kurie voragyviai gali plaukti, tačiau skrydžiui jie nėra pritaikyti.
Kaip vorai nusileidžia ant medžio kamieno
Didelį mokslininkų dėmesį buvo patraukęs medžiuose gyvenančių vorų elgesys. Šie vorai paplitę Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Dėl suplotos išvaizdos jie kartais vadinami plokščiaisiais vorais. Dieną jie glaudžiasi po medžių žieve, o naktį medžioja.
Tokiems vorams gyvenimas medžių lajoje nėra paprastas. Stiprūs vėjai gali juos nupūsti nuo šakų. Kartais jie patys šoka žemyn, kad išvengtų susidūrimo su agresyviais skruzdėmis. Bet kuriuo atveju nukritimas į miško paklotę jiems būtų pavojingas. Ten tyko plėšrūnai.
Paaiškėjo, kad šie vorai turi labai naudingą gebėjimą. Nukritę ar nušokę nuo šakos, jie dažniausiai nukreipia savo kūną į artimiausio medžio kamieną. Taip krisdami jie pasiekia žievę, o ne žemę. Tai nėra tikras skrydis. Tikslesnis apibūdinimas būtų valdomas nusileidimas ore.
Kaip veikia jų kūno padėtis
Nusileidimo metu voras dažnai apsiverčia taip, kad pilvas būtų nukreiptas žemyn. Tai dar ne viskas. Kad nusileidimas būtų saugus, jo kūnas įgauna tarsi mažos raketos formą. Galva ir priekinė kūno dalis nukreipiama žemyn, o užpakalinės kojos ištiesiamos atgal ir šiek tiek aukštyn.
Tokia padėtis padeda vorui valdyti kritimą. Jis gali nusklęsti apie penkis metrus horizontaliai ir pasirinkti kryptį. Tai nėra skrydis tikrąja prasme, bet judėjimas ore jau gana tiksliai valdomas. Panašų būdą naudoja ir kai kurie medžiuose gyvenantys skruzdėliai.
Voratinklio gijos padeda mažiems vorams keliauti
Ne visi vorai ore juda taip, kaip ką tik aprašyti medžių gyventojai. Daugelis rūšių pakyla visai kitu būdu. Tam jos naudoja šilkines gijas. Šis procesas vadinamas balionavimu.
Toks reiškinys gamtoje žinomas seniai. Kai kurios vorų rūšys, tarp jų ir viena sparčiai plintanti rūšis, iš savo šilko suformuoja savotišką parašiutą. Vėjas tada neša juos į naujas vietas, kur galima medžioti arba daugintis.
Tokiu būdu vorai gali įveikti labai didelius atstumus. Jie keliauja net šimtais kilometrų, pasikliaudami tik savo šilko gijomis ir oro srovėmis. Tai padeda jiems užimti naujas teritorijas.
Balionavimas ypač būdingas jaunikliams. Maži voriukai dažnai palieka gimtąją vietą, nes ilgiau būdami šalia suaugusių vorų gali tapti lengvu grobiu. Tačiau šį būdą kartais pasitelkia ir suaugę vorai.
Vėjas, elektra ir aukštis
Stebėjimai rodo, kad kai kurie krabvoriai prieš pakildami iškelia priekinės kojeles ir tarsi tikrina oro judėjimą. Jie dažniau renkasi šį būdą tik tada, kai pučia šiltas ir nestiprus vėjas. Jei oro sąlygos netinkamos, jie mieliau lieka ant žemės.
Yra duomenų, kad bent dalis vorų balionuodami pasinaudoja ir elektriniais laukais. Tai padeda jiems lengviau pakilti į orą. Be to, tokie vorai buvo pastebėti labai dideliame aukštyje, net apie keturis kilometrus virš žemės paviršiaus. Tai skamba įspūdingai net tiems, kurie vorų nebijo.
Invazinė rūšis sparčiai plinta naujose vietovėse
Neseniai dėmesio sulaukė viena invazinė vorų rūšis, plintanti pietrytinėje Jungtinių Valstijų dalyje ir už jos ribų. Manoma, kad ji iš Rytų Azijos pateko į Džordžiją dar praėjusį dešimtmetį, greičiausiai kartu su tarptautiniu kroviniu.
Nuo tada ši rūšis pasinaudojo balionavimu ir išplito po miškingas vietoves. Ji pasiekė ne tik pietryčius, bet ir gerokai toliau esančias vietas. Tyrėjai nerimauja, kad toks voras gali sparčiai plisti, nustelbti vietines rūšis ir sunaudoti daug vietinių vabzdžių.
Kita vertus, jis minta ne tik kenkėjais. Į jo grobį gali patekti ir naudingi apdulkintojai. Todėl poveikis aplinkai nėra vienareikšmis. Nors šio voro nuodai žmonėms nėra laikomi dideliu pavojumi, jo poveikis kitoms rūšims dar stebimas.
Vorai kartais pasirodo ir sporto istorijoje
Voragyviai turi ir keistą sąsają su sportu. Istoriniuose įrašuose minima komanda, kuri laikoma viena prasčiausių profesionalaus beisbolo istorijoje. Ji tą sezoną iškovojo vos 20 pergalių ir patyrė 134 pralaimėjimus. Tais pačiais metais ji ir iširo.
Taigi vorai gali kelti baimę, bet kartu jie yra ir labai įdomūs. Vieni krisdami valdo kryptį, kiti keliauja vėjo nešamomis gijomis, o treti sparčiai užkariauja naujas teritorijas. Skraidymo jie neturi, tačiau jų išradingi judėjimo būdai ne mažiau stebina.