Dantų priežiūra ir profilaktika

Minkštąjį dantų apnašą  sudaro:

• Įgytoji pelikula;
• Bakterinis apnašas;
• Baltoji medžiaga (materia alba);
• Maisto likučiai;

Minkštojo dantų apnašo įgytoji pelikula yra:

• Amorfinis, beląstelinis, organinis vientisas membraninis sluoksnis, dengiantis atvirus dantų, plombų, protezų paviršius.
• Storis 0,1 – 0,8 mm , sluoksnis arčiau dantenų paprastai būna storesnis.
• Pelikula formuojasi per kelias minutes po to, kai visa išorinė medžiaga yra pašalinama nuo danties paviršiaus su abrazyvu.

Bakterinis (mikrobinis) apnašas

  Tai kompleksinė mikrobinė bendruomenė, išsidėsčiusi polimeriniame matrikse ir glaudžiai susijusi su danties (ar kitu) paviršiumi. Terminas “mikrobinis apnašas” yra tikslesnis, nei “bakterinis apnašas”, nes jo sudėtyje be bakterijų aptinkami ir kiti mikroorganizmai : mikroplazmos, mieliagrybiai, pirmuonys, virusai.

Baltoji medžiaga Tai balkšvos ar pilkšvai baltos spalvos, minkšta, puri sankaupa, aiškiai matoma (ir nenudažius) ant dantų.  Ji sudaryta iš gyvų ir negyvų bakterijų, deskvamavusio epitelio ląstelių, dezintegruotų leukocitų, seilių baltymų, maisto komponentų. Baltosios medžiagos bakterijos, kontaktuodamos su dantenomis, provokuoja uždegimą. Po baltąja medžiaga neretai stebima paviršiaus  demineralizacija ir dantų kariesas. Baltoji medžiaga paprastai būna virš mikrobinio apnašo, ją galima pašalinti vandens ar oro srove, tuo tarpu kai bakterinio apnašo – ne.Maisto likučiai  Susikaupia kakleliniame trečdalyje, tarpdančiuose, ypač, jei kontaktai yra atviri, dantys paslankūs, yra okliuzijos netikslumai, dėl ko maistas įspraudžiamas tarp dantų (vertikali maisto impakcija). Maistas gali užsilaikyti facialiniuose ir liežuviniuose įdubimuose – horizontali maisto impakcija.Yra dvi apnašo susidarymo hipotezės:

• “Nespecifinio apnašo hipotezė” – manoma, kad tiek dantų kariesą, tiek periodonto ligas sukelia visi apnašo floros bakteriniai produktai, o ligos aktyvumo lygį lemia mikroorganizmų kiekis ir imuninis atsakas.
• “Specifinio apnašo hipotezė” remiasi tuo, kad principinį skirtumą tarp apnašų sudaro specifiniai patogeniniai mikroorganizmai. Tam tikri mikroorganizmai būtinai turi būti asociacijoje su specifine infekcija, ir profilaktinės bei terapinės procedūros turi būti nukreiptos šių specifinių apnašo patogenų eliminacijai. Remiantis šia teorija, pagal patogeniškumą galima išskirti kariogeninį apnašą (kariesogeninės floros vyravimą skatina gausus angliavandenių (cukraus) kiekis maiste) ir periodonto ligą sukeliantį apnašą.

Dantų akmenys – tai kalcifikuotas bakterinis apnašas. Dantų akmenys- konkrementai susidaro daugumai suaugusiųjų visame pasaulyje. Dantų akmenų kiekis ir formavimosi lokalizacija populiacijai specifiški ir veikiami daugelio faktorių: burnos higienos įpročių, profesionalios priežiūros prieinamumo, dietos, amžiaus, etninės kilmės, sisteminių ligų, medikamentų vartojimo.Pagal lokalizaciją dantų akmenys būna – supragingivaliniai (viršdanteniniai) ir subgingivalinai (podanteniniai). Substratas virš dantenų esantiems akmenims gali būti emalis, dentinas ar cementas (jei pastarieji du paviršiai atsidengia dėl dantenų recesijos), o subgingivaliniai dantų akmenys formuojasi tik ant cemento paviršiaus.

Virš dantenų  esančių  dantų akmenų pasiskirstymas:

• būdingiausia lokalizacija – apatinių dantų liežuviniai paviršiai (Pav.), viršutinių krūminių dantų prieanginiai paviršiai, esantys greta seilių liaukų išvedamųjų latakų angų;
• Dantų akmenų luoba liežuvinėje kandžių srityje

dantų nedalyvaujančių okliuzijoje, nefuncionuojančių dantų vainikai;Po dantenomis esančių konkrementų pasiskirstymas:Gali būti išplitę ar lokalizuoti ant pavienių dantų ar dantų grupiųDidžiausios dantų akmenų sankaupos susidaro proksimaliniuose paviršiuose.Dantų akmenys formuojasi sluoksniais, daugiau ar mažiau lygiagrečiais danties paviršiui, kuriuos skiria linija – pelikula, padengusi ankščiau susiformavusį sluoksnį. Išorinis dantų akmenų sluoksnis yra tik iš dalies mineralizuotas, kristalai yra paprastesnės struktūros. Paviršius šiurkštus, nelygus, padengtas minkštu bakterinio apnašo sluoksniu.  Kaip ir minkštasis apnašas, dantų akmenys tvirtinasi ir prie įvairiausių restauracijų. Kuo geriau nupoliruotas restauracijų paviršius, tuo blogesnis akmenų prisitvirtinimas

 Dantų akmenų prisitvirtinimo prie danties būdai:

• Prie pelikulos – jungtis paviršinė, penetracija neįvyksta; konkrementą nesunku pašalinti;
• Mechaniškai užsilaikę mažuose danties paviršiaus nelygumuose (įtrūkimuose, įdubimuose, karioziniuose pažeidimuose). Dažniausiai taip atsitinka cemente, tada sunku pašakinti visą konkrementą, reikia nuimti paviršinį cemento sluoksnį;
• Tiesioginis kalcifikuoto intermikrobinio matrikso ir danties pavirðiaus kontaktas (kai pelikula irgi mineralizuojasi); stiprus ryðys, nes danties neorganiniai kristalai sudaro jungtis su mineralizuoto apnašo kristalais; sunku atidalinti konkrementą nuo danties.

Dantų akmenų reikšmė

• Šiurkštus, nelygus dantų akmenų paviršius sudaro puikias retencines sąlygas mikrobiniam dantų apnašui, todėl akmenys yra padengti minkšto apnašo sluoksniu, kurio mikroorganizmai, būdami kontakte su dantenomis (ypač subgingivalinių konkrementų atveju) predisponuoja uždegiminių procesų vystymąsi.
• Dantų akmenyms trugdo gerai apnašo kontrolei, audinių gijimui bei jungties atsistatymui. Subgingivalinių dantų akmenų paviršiuje esančios bakterijos kontaktuoja su kišenės epiteliu ir skatina ligos progresavimą.Dantų akmenys, būdami porėta medžiaga, kaupia mikrobų toksinus ir audinių irimo produktus ir taip aktyvuoja uždegiminę reakciją periodonte.SEILIU SUDETISSeilės suvilgo gleivinę, dantų paviršius, dalyvauja apnašų susidaryme;
• Seilės palaiko pastovų pH burnos ertmėje;
• Pasižymi antibakteriniu poveikiu;
• Dalyvauja remineralizacijos procese
• Seilių fermentas α-amilazė padeda greičiau suvirškinti angliavandenius.

Iš kur atsiranda seilės ?
Kramtant maistas smulkinamas dantimis ir suvilgomas seilėmis. Burnos ertmėje yra didžiosios ir mažosios seilių liaukos. Didžiosios pro ilgus išvedamuosius latakėlius atsiveria į burnos ertmę. Mažosios yra skruostų, lūpų, gomurio gleivinėse. Seilių sudėtis
Seilės yra kompleksinis sekretas. Devyniasdešimt septynis procentus seilių sudaro vanduo ir jame ištirpusios neorganinės bei organinės medžiagos. Seilėse yra įvairių mineralinių junginių (kalcio, magnio, kalio, geležies.). Jose esantys fermentai burnoje pradeda virškinti ir skaidyti angliavandenius.

Kserostomija – tai ligos simptomas, atsirandantis dėl sumažėjusios ar visai išnykusios seilių liaukų sekrecinės funkcijos. Burnoje sumažėja seilių kiekis ir sudėtis.

Burnos sausumo paplitimas skirtingose šalyse ir amžiaus grupėse yra labai įvairus:

• Kserostomijos paplitimas pagal įvairių Skandinavijos autorių duomenis varijuoja nuo 0.9% iki 64.8% (T. W. Murray ir kt., 2006c; M. F. Orellana ir kt., 2006).
• Tarp 78.1 +/- 9.7 metų danų, tiek vyrų, tiek moterų kserostomijos paplitimas 52% (G. J. van der Putten ir kt., 2003).
• 29% suaugusių, sergančių ŽIV,skundėsi sausa burna Nustatyta, kad daugelis vaistų sukelia burnos sausumą, ypač diuretikai ir kasdien naudojami aspirino preparatai (T. W. Murray ir kt., 2006a), antidepresantai (E. Sasaki, 2005).
• Tarp Turkijos gyventojų buvo rasta, kad sausos burnos simptomai rasti pas 10.0% (nerasta jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų) gyventojų. Dažniausiai serga vartojantys antidepresantus, geležies preparatus ir narkotinius analgetikus. 26 – 32 metų pacientai, vartojantys antidepresantus, serga kserostomija 22 kartus dažniau, nei nevartojantys (T. W. Murray ir kt., 2006b). Duomenų apie burnos sausumo paplitimą Lietuvoje nėra.

Sergant kserostomija pagrindiniai pacientų skundai yra: burnos sausumas, įvairių burnos vietų perštėjimas ir burnos deginimas (tarytum burna pilna smėlio), padidėjęs troškulys, skonio pojūčio pakitimas, sunkesnis rijimas, kramtymas (maisto gabaliukai „limpa“ prie dantų) nemalonus skonis ir kvapas iš burnos, jautrūs dantys, dažnai atsirandantis ėduonis bei atsiradęs ar paūmėjęs gastroezofaginis refliuksas, sunkumas kalbėti ar kvėpuoti pro burną,bloga plokštelinių protezų fiksacija ir skausmingas jų nešiojimas, kartu jaučiamas bendras nuovargis.

Pacientui galima įteikti rekomendacijas, ką reikia daryti, kad kontroliuoti burnos kvapą

• Pastoviai lankytis pas odontologą ar burnos higienos specialistą.
• Įsigytis burnos irigatorių, kad pacientas naudotų bent 2 kartus per dieną.
• Dantis reikia valyti dantų šepetėliu ir pasta. Reikia nuvalyti visus dantų paviršius. Tam prireiks ne mažiau 2-3 minučių, todėl negalima skubėti, būtina atidžiai ir kruopščiai nuvalyti atskirai kiekvieną dantų grupę.