Sk. Lap 3rd, 2024

Dziudo – tai kovos menas turintis senas tradicijas ir yra skirtas ne agresijai skatinti, ne vien kovoti, naudojant fizinę jėgą, bet ir susikoncentruoti į tam tikrus dalykus, išmokti būti kantresniems, teisingesniems, sąžiningesniems, ugdyti valią, susikaupimą, mokyti gerų manierų, pagarbos mandagumo. Tai labai puiki auklėjimo priemonė, todėl dažnai rekomenduojama vaikus leisti į dziudo užsimėmimus.

Dziudo kova vyksta ant specialaus grindinio, vadinamo tatamiu. Šis grindinys yra skirstomas į kovos ir saugos zonas. Pavojaus zona – tai riba tarp kovos ir saugos zonų. Ji pažymima  raudonu plotu. Išorinė saugumo žona dažniausiai yra iki trijų metrų pločio.Kova netrunka ilgai, vyrams – 5 min, o moterims – 4 min. Dar dvidešimto amžiaus pradžioje dziudo kovotojai imdavosi apie 20 min, vėliau oficialus kovos laikas buvo dvigubai sutrumpintas ir truko 10 min. 5 min laiko limitas buvo priimtas 1976 metais.

Jei sportininkas techniškai, nepažeisdamas taisyklių parbloškia varžovą ant nugaros arba išlaiko priešininką nugara prispaustą prie tatamio 25 sekundes, arba priverčia priešininką pasiduoti atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį smaugdamas kaklą, laikoma, kad sportininkas kovą laimėjo.  Ar kova laimėta, ar pralaimėta paskelbia teisėjai, kurių iš viso kovos metu būna trys. Jie sėdi priešingose tatamio kampuose ir tiesiogiai vertina sportininkų techniką bei veiksmus. Kai teisėjas pasako – hajime, veiksmas prasideda, o kovos pabaigą žymi žodis  – soremade. Jei imtyninkas nesilaiko tam tikrų taisyklių, elgiasi negarbingai, jam skiriamos baudos, pastabos ir galiausiai pašalinimas iš kovos. Dziudo varžybose dalyvauti gali tiek vyrai, tiek moterys ir turi vilkėti baltą ar mėlyną rūbą, vadinamą kimono.

Japonai yra įvedę tam tikrą vertinimo sistemą, pagal kurią yra skirstomi mokiniai. Profesionalus sporto klubas Kaune gali pasiūlyti kokybiškas treniruotes ir kvalifikuotų mokytojų pagalba galima išmokti dziudo technikos. Tam, kad gauti atitinkamą sportinį įvertinimą, privaloma dalyvauti specialiose varžybose ir išlaikyti egzaminą. Yra kelios meistriškumo pakopos, pagap kurias skirstomi sportininkai: baltas, geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas diržas. Toliau yra kitos meistriškumo pakopos – juodas, raudonas su juoda juosta diržas.

Aukščiausias įvertinimas yra turėti raudonos spalvos diržą. Tokio meistriškumo profesionalų yra labai nedaug, dažniausiai tai japonai, kurie visą savo gyvenimą atidavę dziudo kovos menui.

Sporto klubas Kaune gali tapti jūsų dziudo mokykla, tereikia tik išsirinkti jį tinkamą su profesionaliais treneriais. Intensyviai treniruojantis, skiriant tam daug dėmesio ir jėgų, galima tikria daug pasiekti ir galbūt kada nors užsijuosti raudoną diržą, kaip tai padarė du dziudistai iš Europos. Svarbu žinoti, kad kiekvienoje šalyje meistriškumas vertinamas skirtingai. Atskiros šalys turi atskiras spalvas profesionalumo įvertinimui, tačiau visose organizacijose, visose šalyse visi pradedantieji nešioja baltą ir visi profesionalai nešioja juodą diržą.