Sužinosite
Žolinė vorė nėra pavojinga. Nors ji gali atrodyti grėsmingai, žmonėms ši rūšis paprastai nekelia pavojaus. Daug dažniau ji tiesiog tyliai gyvena sode ar tankesnėje žolėje.
Kaip atpažinti žolinę vorę
Šie vorai yra vidutinio dydžio. Jų kūno ilgis dažniausiai siekia nuo 1 iki 2 centimetrų. Galvoje matyti maži nasreliai, o kojos būna ilgos ir plonos.
Kojos apaugusios smulkiais plaukeliais, todėl voras juda greitai ir lengvai. Kūnas dažniausiai būna šviesiai rudas arba rusvas. Išilgai šonų eina ryški juoda juosta, kuri padeda jį atpažinti.
Kuo ji skiriasi nuo kitų vorų
Žolinė vorė dažnai painiojama su kitais panašiai atrodančiais vorais. Vis dėlto ją išduoda savotiškas piltuvo formos tinklas ir greiti judesiai. Ji dažniausiai laukia grobio savo tinkle, o ne aktyviai medžioja ant žemės.
Nuo vilkvorės ją skiria ir tinklo sandara. Žolinės vorės pilvelio gale matomas voratinklines gijas formuojantis organas. Tai svarbus požymis, nes vilkvorės tokio akivaizdaus bruožo neturi ir dažniau laksto žeme.
Ji gali būti supainiojama ir su kitu panašiu voru. Toks voras paprastai taip pat nėra labai agresyvus, tačiau jo įkandimas gali būti skausmingesnis ir reikalauti daugiau dėmesio.
Ar žolinė vorė pavojinga
Žmonėms ši vorų rūšis nėra pavojinga. Ji nesukelia grėsmės odai ir paprastai nepuldinėja. Daugeliu atvejų jos buvimas rodo gana sveiką aplinką.
Sode ar lauke tokie vorai net gali būti naudingi. Jie padeda mažinti vabzdžių kiekį ir prisideda prie natūralios pusiausvyros. Dėl to jų nereikėtų skubėti naikinti.
Gyvenimo ypatumai
Žolinės vorės priklauso tai pačiai genčiai, kuriai būdingi piltuvo formos tinklai. Tokie tinklai dažniausiai randami tankioje augmenijoje, pievose, soduose ir miškingose vietose.
Nors skirtingos rūšys gali šiek tiek skirtis dydžiu ar spalva, jų gyvenimo būdas panašus. Jos prisitaiko prie įvairios aplinkos ir sėkmingai išgyvena skirtingose vietose.
Gyvenimo ciklas
Patelė kiaušinius deda į šilkinį maišelį. Jį paslepia tankioje žolėje arba po šakų krūvomis. Kai jaunikliai išsirita, jie pasklinda į aplinką ir ima pinti savo mažus tinklus.
Augdami vorai neriasi kelis kartus. Taip jie keičia savo išorinį sluoksnį ir bręsta. Patelės gali peržiemoti ir sulaukti pavasario, o patinai dažniausiai gyvena trumpiau.
Elgsena ir įpročiai
Šie vorai gyvena vieni. Daugiausia laiko jie skiria tinklo priežiūrai ir medžioklei. Tai nėra rūšis, kuri mėgsta būti pastebėta.
Poravimosi metu patinai klaidžioja ieškodami patelių. Patelės tuo metu lieka netoli savo tinklų ir saugo kiaušinėlius. Po poravimosi patinai dažniausiai netrunka ilgai.
Žolinės vorės yra baikščios. Susidūrę su didesniu gyvūnu ar žmogumi, jos dažniausiai sprunka. Dėl to net ir jų gausesnis pasirodymas namuose ar sode paprastai nėra problema.
Kuo jos minta
Žolinės vorės minta smulkiais vabzdžiais. Į jų racioną patenka musės, vabalai ir kartais maži drugeliai. Grobį jos sugauna savo piltuvo formos tinkle.
Voras laukia siauresnėje tinklo dalyje. Pajutęs virpesius, jis staigiai iššoka. Tada suleidžia nuodus ir greitai nutempia grobį atgal į saugią vietą.
Šių vorų tinklai nėra lipnūs kaip kai kurių kitų rūšių. Vis dėlto jie labai veiksmingai sulaiko vabzdžius. Kai aukai nepavyksta ištrūkti, voras pasinaudoja greičiu ir tikslumu.
Kur jų galima rasti
Žolinės vorės dažniausiai aptinkamos lauke. Jos mėgsta sodus, žolėtas pievas ir miškingas vietas. Ypač joms patinka tanki augmenija, kur galima pasislėpti ir susisukti tinklą.
Tokie vorai gali įsikurti tarp žolės stiebų, uolos plyšyje ar šakų krūvoje. Miesto aplinkoje jie kartais pasislepia sandėliukuose, garažuose ar net namuose. Juos gali traukti vietos, kur yra vabzdžių arba gyvūnų maisto.
Norint sumažinti tikimybę juos sutikti patalpose, verta užsandarinti plyšius. Taip pat naudinga palaikyti tvarką ir šalinti nereikalingą daiktų sankaupą, kur vorai galėtų slėptis.
Kada jie aktyviausi
Šie vorai aktyviausi vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį. Tuo metu jie dažniau medžioja, neriasi ir dauginasi lauke. Šiltesnės sąlygos jiems tuo metu yra palankiausios.
Vėstant orams, ypač vėlyvą rudenį, patelės gali ieškoti šiltesnės vietos. Kartais jos patenka ir į namus. Tada žmonės gali jas pastebėti dažniau, nors tai vis tiek nereiškia pavojaus.